Lietuvos mokslininkų sąjungos diskusija su Smalininkų miestelio bendruomene


Gegužės 27 d. Smalininkų miestelyje (Jurbarko raj.) Lietuvos mokslininkų sąjungos (LMS) nariai ir Smalininkų miestelio bendruomenė surengė diskusiją apie Lietuvos, jos mokslo ir švietimo ateitį. LMS tikslas – paskatinti žmones labiau domėtis LMS darbais, skaityti mokslininkų publikacijas ir palaikyti jų veiklą. Išsakyta mintis Smalininkuose įsteigti Lietuvos mokslininkų sąjungos skyrių. Tokie skyriai galėtų veikti ir kituose miesteliuose, jie padėtų žmonėms susivokti, kad už Lietuvą atsakinga pati visuomenė.
2016 m. gruodžio 12 d. LMS įteikė pareiškimą Lietuvos Respublikos vyriausybei, reikalaudami regioninės politikos. Mokslininkai išsakė nerimą, kad valstybės valdantieji nepaiso mokslininkų sąjungos rekomendacijų, susijusių ne tik su švietimo reforma, bet ir su kitomis visuomenės veiklos sferomis. Pasak LMS pirmininko ir leidinio „Mokslo Lietuva“ redaktoriaus profesoriaus Jono Jasaičio, valstybės tvarkymosi problemas akivaizdžiai liudija liūdnosios pasekmės – girtavimas, emigracija ir didžiulis susipriešinimas tarp žmonių.

Aukštojo mokslo pertvarkos planas
Mokslininkai atskleidė problemas, susijusias su aukštojo mokslo pertvarkos planu, kurias pastaruoju metu išgyvena akademinė bendruomenė. Ministerija numatė vietoj keturiolikos universitetų palikti keturis ar penkis. Teigiama, kad sujungus universitetus, pakils kokybė ir bus sutaupyta daug lėšų. Mokslininkai pasidalijo jau turima tokių pertvarkų patirtimi. Pasak dr. Vaidos Šerėnienės, nuo pat nepriklausomos Lietuvos pradžios mokslinių tyrimų institutai stichiškai reformuojami jau daugelį metų:

„Nepriklausomybės pradžioje Lietuvoje buvo 29 mokslinių tyrimų institutai. Buvo šnekama, kad yra per didelė prabanga tokioje mažoje šalyje išlaikyti tokį kiekį institutų. Institutams buvo liepiama jungtis prie universitetų arba tarpusavyje. Gal tai buvo ir racionalus sprendimas, tačiau nebuvo vykdoma jokia analizė, vyko mechaninė reforma. Buvo suplanuota 25 procentais didinti atlyginimus, bet jie buvo didinami iš vietinių resursų, o tai reiškia, kad reikia dalį mokslininkų atleisti, kitus darbinti puse etato ar dar mažesne dalimi (…). Po to vyko kita reforma, kai buvome sujungti į slėnius. Ir vėl buvo keliami atlyginimai iš vietinių resursų, vėl atleista daug žmonių.Tyrėjai buvo priversti iš naujo dalyvauti konkursuose ir buvo priimami į darbą penkerių metų laikotarpiui kaip Seimo nariai. Skirtumas tik tas, kad Seimo nariai išeidami gauna dideles kompensacijas, o mokslininkus buvo galima tiesiog atleisti. Šių reformų dėka iš mokslo tyrimų institutų liko tik trupinėliai, išnyko ištisos mokslo šakos ir greitai nebus jokių kliūčių esamam verslo elitui ir visai biurokratijai tvarkytis mūsų šalyje taip, kaip jiems yra geriau.
Išskirtos prioritetinės mokslo šakos, kurios siejamos su šalies pažanga, tačiau gamtos mokslai į jas nepateko. Jie bus finansuojami privačių įmonių iniciatyva, kurios Lietuvos gamtos reikalams spręsti pasitelks užsienio tyrėjus. Ir vėl pasireikš interesai. (…) Jaunimas, atėjęs pas mus į doktorantūros studijas, neišgyvena, nes mokslininkų algos yra apgailėtinos, o atvykus iš rajoninių miestelių nuomoti butą Vilniuje ir išlaikyti šeimą nėra taip labai paprasta“.

Diskusijos dalyviai išsakė visų bendrą nerimą, kad Lietuvoje siekiama formuoti verslo elitą ir visiškai pamirštama švietėjiška mokslo funkcija. Mažėja monografijų, skirtų Lietuvos gamtai, istorijai, kultūrai. Net lituanistikos mokslai vertinami tik pagal straipsnius tarptautiniuose mokslo žurnaluose, kurie turi aukštus citavimo rodiklius. Kai publikacijų lietuvių kalba nelieka, mokslas sparčiai tolsta nuo visuomenės.

Orientuojamės į mažėjančią Lietuvą
Diskusijos dalyviai įvardijo Lietuvos mažėjimo strategiją, kuri atvirai neskelbiama, tačiau priimami įstatymai kalba patys už save. Viena svarbiausių viešai išsakomų universitetų jungimo priežasčių – juose mažėja studentų. Pasak J. Jasaičio, „šiuo metu planuojama dviejų milijonų Lietuva, po kurio laiko bus galima planuoti 1,5 milijono ir t.t. O Lietuva pradės judėt tik tada, kai orientuosimės mažiausiai į keturis milijonus gyventojų“. Išvardinta visa eilė problemų: išvažiuoja darbingi išsilavinę žmonės, emigracija didina skyrybų skaičių. Žiniasklaidos kanalais sklinda savinieka, pavyzdžiui, esame pasaulio rekordininkai alkoholio vartojime. „Iš mūsų atima viltį, tikėjimą ateitimi. Jeigu nuolat sakoma, kad mūsų mažėja ir mažės, tai kur gi mes vedam valstybę?!“ – nuogąstavo mokslininkas.
Kitos įvardintos problemos – nekuriamos darbo vietos, nevyksta gamyba, nenaudojami vietiniai ištekliai, ypač rekreaciniai (neišnaudojamas Europos poreikis turėti daugiau sanatorijų bei poilsio namų). „Įsteigdama kuriame nors rajone vaikų užimtumo centrą 30-čiai vaikų ir išreklamuodama jį TV kanalais, valdžia užsiima veiklos imitacija, juk dar 200 to rajono vaikų lieka apgailėtinoje padėtyje, nes jų tėvai neturi darbo“, – kalbėjo LMS pirmininkas.
Pasak Vilniaus universiteto profesoriaus Vyginto Gončio, „tai, kad visi universitetai spaudžiami į tarptautinius reikalavimus, reiškia, kad mes neturim mokslo, orientuoto į mūsų visuomenę, mūsų poreikius. Verslininkiškas, grynai mechaniškas požiūris į universitetų jungimą neatneša teisingo sprendimo. Ir orientuodami ekonomiką į eksportą, mes taip pat nesirūpiname savo visuomene. Kaimas natūraliai ištuštėja“.

Lietuvos ekonomika auga, o socialinė nelygybė didėja
Prof. V. Gontis priminė susirinkusiems, kad Baltijos valstybės sparčiausiai auga ekonomiškai iš buvusių tarybinių respublikų bei Višegrado šalių:

„Kai žiūri į tuos skaičius, į automobilių srautus gatvėse, ekonominius perkrovimus kurie vyksta Klaipėdos uoste, matai, kad Lietuvoje ekonomika yra. Bet kyla klausimas, kur yra esminė ekonomikos valdymo problema, kad mūsų darbas nepasiekia eilinio žmogaus? Turėtų būti šalies ekonominis mąstymas, kuris galvoja apie regionų žmones – kaip jiems išgyventi tą pereinamąjį laikotarpį Lietuvos sąlygomis neišvykstant į užsienį“.

Ekonomistai analizuodami ekonominius skaičius mato, kad Baltijos valstybės pagal bendrąjį vidaus produktą ir pagal bendrą visuminį vartojimą, tenkantį vienam žmogui, aplenkia ne tik Višegrado šalis, bet ir didžiąją dalį pietų Europos valstybių. Tie skaičiai reiškia, kad Lietuvoje yra labai didelė socialinė nelygybė – vartoja maža dalis žmonių, o didžioji visuomenės dalis negauna esamos ekonominės naudos. Pasak profesoriaus, ieškant priežasčių kodėl taip yra, peršasi labai paprasti atsakymai: „Lietuva labiausiai Europoje apmokestina mažai uždirbančius. Niekur kitur nėra taip, kad neapmokestinamasis minimumas būtų taikomas tik fizinių asmenų pajamoms, bet netaikomas sveikatos draudimui ir Sodros mokesčiams. Dėl to mes regionuose, kaimuose negalime lengvai sukurti darbo vietų, kad žmonės vieni kitiems tiesiog teiktų elementarias paslaugas, kad bendruomenės išgyventų, kad jos egzistuotų. Iš kiekvienos tokios sukurtos darbo vietos kitą tiek mes turime sumokėti mokesčius valstybei. Lietuvos ekonomistai pradeda suprasti, ką ir kaip reikėtų daryti. Bet tas supratimas skinasi kelią labai sunkiai“.
V. Gontis įvardijo menko mokslininkų indėlio į ekonomiką problemą. Pasak mokslininko, „šiuolaikinis mokslas reikalauja visai kitaip žiūrėti į ekonominius ir socialinius santykius. Lietuvoje ekonominį suvokimą ir ekonominius santykius diktuoja verslas, komercinių bankų atstovai, Laisvosios rinkos institutas, o buvęs didžiulis ekonomikos institutas prie mokslo akademijos išardytas, liko tik keletas pavienių ekonomikos mokslininkų aukštosiose mokyklose, todėl ekonominė mintis Lietuvoje yra apverktinoje būklėje“.

Kodėl išrinktieji į valdžią nevykdo pažadų?
Diskusijoje dalyvavę Smalininkų gyventojai stebėjosi, kodėl jų išrinkti į valdžią žmonės nevykdo savo pažadų. Pasak LMS narių, nereikėtų galvoti, kad jeigu žmogus turi minčių, nuėjęs į valdžią jas įgyvendins. Politikams būdinga įsiklausyti, ką apie juos galvoja ir kalba žiniasklaida. Problema kyla dėl to, kad Lietuvos žiniasklaida yra komercinė, ją valdo verslas, net nacionalinis radijas ir TV propaguoja laisvosios rinkos instituto pasaulėžiūrą. Tokiomis sąlygomis sudėtinga pasiūlyti sprendimus, kurie nepalankūs verslui, nes iš žiniasklaidos pasipila psichologinis spaudimas. Mokslininkų nuomone, jeigu visuomenė, nusiuntus protingą žmogų į politiką, jį nuolat kontroliuotų, tai padėtų jam atsispirti neigiamoms įtakoms.

Regionai tuštėja – ar tai teisingas kelias?
M. Romerio universiteto profesorius Arvydas Baležentis, buvęs Smalininkų technikumo auklėtinis, atkreipė dėmesį, kad švietimo problemos neapsiriboja universitetais, regionuose uždarinėjamos mokyklos. Kyla klausimas, ar tikrai einama teisinga kryptimi? Rūpestį dėl Smalininkų problemų išsakė ir diskusijoje dalyvavę verslo atstovai, ir miestelio mokytojai. Smalininkų kultūros centro direktorius dr. Arvydas Griškus prisistatė esantis vienas iš paskutinių mohikanų, baigusių etnologijos doktorantūrą Vytauto Didžiojo universitete: „Studijuodamas etnologiją, tyrinėjau karo aviaciją. Tuomet man įstrigo pasakymas, kad Lietuvai būtų paprasčiau samdyt amerikiečių oro pajėgas negu turėti savo. Aš tada suvokiau, kokia tai būtų šaliai griūtis… Juk daug ką reiškia prestižas, kad tu esi NATO sistemoje ir turi karines oro pajėgas“. Taip pat ir uždarant regionų mokyklas, perkeliant universitetus į centrus, nekuriant darbo vietų prarandamas regionų identitetas, ateina jų tuštėjimo metas. Pasak Griškaus, jo aštuoniolikmetis sūnus lankė muzikos, sporto mokyklas, valstybė jį išlaikė, paruošė, bet jis išvažiuoja į užsienį ir žino, kad negrįš. „Nežinau ką daryt iš tikrųjų. Kaip į regioną pritraukt investicijas, suvokimą…“, – ieškojo žodžių tėtis ir kultūros centro vadovas.

Kviečiame visus susitelkti ir palaikyti mokslininkus!
Kodėl ministerija nusprendė, kad Lietuvoje per daug mokytojų ir mokslininkų? Gal todėl, kad išsilavinusi visuomenė pradeda kritikuoti valdžią… Mokslininkai, skirtingai negu politikai, užsiima mokslu. Pavyzdžiui, tai, ką siūlo ekonomistai, remiasi plačia tarptautine patirtimi. Pasak prof. V. Gončio, „evoliucinė ekonomika siūlo į visuomenę žiūrėti kaip į socialinę sistemą, o ne kaip į mechanizmą, kai sukeitus krumpliaračius vietomis viskas staiga pradės suktis geriau. Yra ekologinė sistema. Jeigu pakeisime vieną ar kitą įtaką, keisis santykiai visoje sistemoje. Toks platus požiūris gali ateiti tik per profesionalų mokslinį ekonominį mąstymą“. Tačiau norint visa tai įgyvendinti, nepakanka vien noro ir minčių. Tam reikia visos visuomenės palaikymo. Svarbu reikalauti, kad politikai žiūrėtų į visuomenę ne vien verslo akimis, nes didžioji dalis visuomenės veiklos su verslu nesusijusi.
Lietuvos mokslininkų sąjungos nariai įsitikinę, kad visuomenės problemų sprendime turi aktyviai dalyvauti pati visuomenė: „Visų tikslas yra vienas. Išsaugokim Lietuvą! Turėsim Lietuvą, mūsų veikla turės prasmę“. Pasirinktas ilgas ir nelengvas, bet prasmingas kelias – mokslininkų ir visuomenės dialogas. Smalininkai buvo tik viena stotelė.

Po diskusijos svečių laukė kultūrinė programa: kelionė po vaizdingas Smalininkų apylinkes kartu su puikiu šios ekskursijos vadovu Justinu Stoniu, apsilankymas senovės technikos muziejuje ir laužas po vakarėjančiu dangumi.

Egidija Ramanauskaitė

Nuotraukų galerija: http://ktc.vdu.lt/smalininkai-2017-05-27/